ххххх infoboria - СОЧИНЕНИЕ ДОЧЕРИ
Главная страница
Регистрация
Вход

Traciadienis, 2022-09-28, 00:32:33
Приветствую Вас Любопытный
VAISINE ARBATA
TURINYS

Я ТЕБЯ ЛЮБЛЮ НА 89 ЯЗЫКАХ

1. Азербайджанский - Мэн сени
2. Абхазский- Сара бара бзия бзо
3.Арабский - Ана ахебеки
4. Адыгейский - Сэ оры плэгун
5. Алтайский - Мэн сэни турар
6. Албанский - Уне дуа ти
7. Амхарский - Афэггерэ антэ
8. Английский - Ай лав ю
9. Армянский - Эс кэс сирумэм
10. Афганский - Ма ди кавэл мина
11. Башкирский - Мин хинэ яратау
12. Белорусский - Я тябэ кахаю
13. Бирманский - Чэна тинго чхи ти (Чумма тинго чхи ти)
14. Болгарский - Аз ти обичам
15. Бурятский - Би шамай дурлаха
16. Венгерский - Серетлек
17. Вьетнамский - Эм йеу ань,ань йеу эм
18. Голландский - Ик x... ван ю
19. Греческий - Эго агапо су
20. Грузинский - Ме шен миквархар
21. Датский - Йег элскер дит
22. Дунгайский - Во жыай ни
23. Иврит - Ани охевет отха
24. Идиш - Об дих лыб
25. Индонезийский - Сайя ментьинта коу
26. Испанский - Йо тэ амо
27. Итальянский - Ио тэ амо
28. Кабардино-Черкесский - Сэ уэ лагун
29. Казахский - Мэн сэни жаратам
30. Кара-латыкский - К"тыбытык
31. Киргизский - Мен сэн туюм
32. Калмыцкий - Би чи дурта болх
33. Коми - Мэ радэйт тэне
34. Корякский - Гымнан гыччи ылну лынык
35. Кумыкский - Мэн сэни сюйим
36. Китайский - Во ай ни
37. Лакский - На вин хира хун
38. Латвийский - Эс тэви милу
39. Латинский - Эго ту амарэ
40. Латынь - Эго те амо
41. Литовский - Аш тавя милю
42. Луганда - Нкуквагала
43. Македонский - Яс тэбэ сакам
44. Малагайский - Тиа иануо ао
45. Малайзийский - Аку кунта капада авак
46. Марийский - Мый тыймым ратам
47. Менгрельский - Ма си мныорк
48. Молдавский - Т"юбеск
49. Монгольский - Би танд хайртай
50. Мордовский - Мон вечкан
51. Навахо (дине) - Ка-та-уур-дь
52. Нивхский (гилянский) - Коды моды чмодь
53. Немецкий - Ихь либе дихь
54. Нивхский - Ни чезмудь
55. Норвежский - Ег дэг элски
56. Ненецкий - Мань хамзангав сит
57. Осетинский - Аз даима уварзон
58. Персидский - Ман то эйсч
59. Польский - Я цен кохам
60. Португальский - А мо тэ
61. Румынский - Т"юбеск
62. Сербско-хорватский - Я ту волети
63. Словацкий - Мам тя рад
64. Словенский - Яз ти любити
65. Сомали - Анига ку есель
66. Суахили - Мимикупенда
67. Тагальский - Ако сия умибиг
68. Таджикский - Ман тул нохс метинам
69. Тамильский - Нан уннаи кадалирэн
70. Татарский - Мин сини яратам
71. Тувинский - Мэн сэни ынакшир
72. Турецкий - Бен сана сэвийорум
73. Узбекский - Мэн сэни севем
74. Украинский - Я тэбе кохаю
75. Удмуртский - Яратыщке мон тонэ
76. Финский - Ракастан синуа
77. Французский - Жэ тэм
78. Ханси - Ина зон ка
79. Хакасский - Мин син хынара
80. Хинди - Мэи тумсей пяр карта хум
81. Чешский - Мам те рад
82. Чувашский - эп сана йорадап
83. Шведский - Яд эльскар дэй
84. Эвенкийский - Би синэ фйв
85. Эрзянский - Мон тон вечкемс
86. Эсперанто - Ми амас син
87. Эстонский - Ма армастан синд
88. Якутский - Мин эн манмаа
89. Японский - Ай шитэру




TRAPUS SKRYDIS


......8:07 Pm Šaltas žiemos rytas. Snaigės dideliais gūsiais krito žemėn, bandydamos įkalinti visą miestą lediniame baltame burbule. Eidama, ji lėtu žingsniu griovė purius sniego debesis, ir priešinosi pūgai tirpdydama baltučius dribsnius nutūpusius ant jos sušilusio kūno. Ji jautėsi visagalė, bet tik šią minutę, nes žinojo, kad galbūt rodyklei negailestingai sustingus ties 14.33 ji jausis kaip trapus šešėlis, kuris visada pradingsta saulei nusileidus. Gniauždama suskilinėjusioje rankoje kreivu raštu išdarkytą geltonos spalvos popierėlį, kuriame, važiuodama troleibusu, buvo įamžinusi tik tris žodžius `aš dar tikiu `, giliai įkvėpusi ji įėjo į ligoninės pastatą. Tyrimų rezultatai jau buvo paruošti, jai tik reikėjo atmerkt akis ir perskaityti, kas juose parašyta. Įdėmiai ji sekė kiekvieną eilutę ir staiga rankos bejėgiškai nusviro žemyn, lyg būtų svėrusios nežinia kiek. Baltas lapas besivartydamas lėtai krito ant betoninių ligoninės grindų, o ausyse lyg užsikirtę, skambėjo žodžiai `šeši mėnesiai `... lygiai tiek jai liko džiaugtis buvimu šiame pasaulyje. Medinės ašaros vilgė jos paraudusius skruostus, o akys jautė nenumaldomą kerštą aplinkiniams žmonėms, kurie atrodo lyg durklais, pripildytais nepakeliamo pasigailėjimo, badė savo žvilgsniais jos dabar jau bejėgį kūną. Ji buvo tik mergaitė, sulaukusi vos septyniolikos metų. Mintys pašėlusiai sukosi, stumdėsi, krito ir vėl kėlėsi, vis kažkur bėgo nesustodamos, o ji sėdėjo ir nejudėjo lyg molinė statula, tobulai nulipdyta, bet beviltiškai tuščia, o ašaros vis tvindė jos juodu tušu paryškintas akis ir lenktyniaudamos sunkiai krito ant apsnigtos žemės. Ir vėl klausiamai varstantys svetimų žmonių žvilgsniai. Taip, ji pyko už tai, bet norėjo, kad dabar kas nors prieitų ir apkabintų jos virpantį kūną, bent trumpam suvaldytų jos beprotiškas mintis ir visai nesvarbu, ar tai pažįstamos, ar niekada nematytos rankos. Bet niekas net nedrįso prieiti ir paklausti, kas jai atsitiko: turbūt manė, kad mažos mergaitės bėdos nėra tokios didelės ir svarbios, kaip tos, kuriomis pripildytos jų egoistiškos širdys. O juk ji niekada abejingai nepraeidavo pro verkiantį žmogų, visada padėdavo jam atpainioti voratinklio gijas, rasti gėlėtą nuotaiką ją pametusiai būtybei ir jautėsi laiminga matydama šypseną kitame veide, kuri atsirasdavo jos dėka. O kas dabar? Ji vis panirdama skęsta, o niekas nebando jos ištraukti iš drumzlino vandens. O kai kurie net pasislėpę po storais niūriais šalikais kūkčioja juokdamiesi iš jos varvančių sopulingų akių. Dabar jai galėjo padėti tik miegas, sapnų karalystė, kurioje ji galėjo gerti sodriai raudonas vyšnių sultis žinodama, jog tai truks amžinai. Visa drebanti, nežinia ar nuo šalčio, ar nuo minties, jog jai liko gyventi tiek nedaug, ji bėgte įbėgo į namus. Pasidarė puodelį karštos arbatos ir susirangiusi ant mylimosios taškuotos sofos užmigo. Ilgos rudų plaukų sruogos dengė jos ašarotą veidą ir iš šalies ji atrodė tobulai graži ir netgi laiminga. Bet tik iš šalies... Mergina atsibudo tik vakare, kai mėnulis jau dirsčiojo pro sandariai uždarytą langą. Ašaroms nebuvo laiko, ji žinojo, kad turi būti laiminga, ir tik norėjo, kad jai nebeliečiant sustingusios žemės savo baltutėm pėdom, visi prisimintų merginą, kurios veide iki paskutinių sekundžių gyveno nuoširdi šypsena, suteikianti jėgų suktis pasauliui. Jai tikrai buvo sunku, bet... Ryškus rašiklis rankoje ir didelis žalias popieriaus lapas ant stalo. Ji susirašė visus darbus, kuriuos privalėjo padaryti, kad įprasmintų savo egzistavimą bekraštėje erdvėje ir pripildytų savo gęstančią sielą džiaugsmo. Pirmiausia ji nusprendė išlaisvinti savo meilę. Žmogus, kurį ji beprotiškai mylėjo, privalėjo tai žinoti, kitaip tai būtų pernelyg nesąžininga jo atžvilgiu. Nieko nelaukusi kitą rytą ji parašė jam žinutę : „šiandien, 18.03 kalnų parke, ant aukščiausio laipto, aš tavęs lauksiu. Ateik. Prašau“ ... Kad ir keista, jis be vargo sutiko. Mergina nulėkė į artimiausią parduotuvę ir nupirko raudoną helinį balioną. Užsimaukšlinusi gobtuvą su `pūkeliais ` nukiūtino į susitikimo vietą. Ji bijojo, rankos kaip niekad virpėjo, o akys, atrodo, buvo surakintos keliom grandinėm, ji negalėjo jų atmerkti. Staiga pajuto žingsnius už nugaros, atsisuko, lėtai atsimerkė. Tamsiaplaukis žydraakis nustebusiais dangaus mėliais jau žvelgė į ją. Droviai pasisveikinusi ji pradėjo lyg lašus berti savo jausmus jam, ji žinojo, kad negali sustoti, nes iš naujo pradėti viską pritrūktų jėgų, kurių ji ir taip nedaug teturėjo. „Žinau, mano meilės pasaulis perdaug tobulas realybei. Aš tik norėjau įpaišyti tave į savo pasaką, bet kai kurie norai kartais ir lieka tik norais. Tu tiesiog turėjai teisę žinoti, kad aš tave myliu ir mylėsiu visą savo gyvenimą...“. Jam šie žodžiai trumpam sukėlė juoką: „visą gyvenimą“ ... „Juk pati žinai, kad tai netiesa..daugiausia po poros metų tu mane pamirši“, - kiek ironiškai ir nusisukęs pasakė. Bet jis nežinojo, kad šį kart šitie žodžiai buvo tikri: jos gyvenimas nebus toks ilgas, kad ji sugebėtų pamiršti meilę jam ir greičiausiai paskutinis jos atodūsis šiame pasaulyje bus skirtas būtent šiam žydraakiui, stovinčiam vos per metrą nuo jos. Mergina priėjo arčiau, įspraudė jam į rankas vėjo draikomą balionėlį. Šis pilnas helio burbulas buvo jos meilės simbolis, meilės, kuri nenustygo ir pašėlusiai stipriais smūgiais daužė jos gležną krutinę, norėdama ištrūkti, pakilti ir pajusti laisvę. „ Jei tu atsisakai mano meilės, prašau paleisk ją...nelaikyk“... Jo skruostu nuvingiavo mažytė ašara. Jis nesitikėjo, kad kas nors šiame mažame pasaulėlyje gali jį taip stipriai mylėti, tačiau tvirtai žinojo, kad ir kaip ji jam rūpėtų, pamilti jos niekada negalės. Vaikinas žengė vieną tvirtą žingsnį ir jų alsavimai susitiko. Jis švelniai pabučiavo jos degančias lūpas ir stipriai apkabinęs į ausį sugebėjo sušnibždėti tik: „atleisk“. Šaltas žiemos vėjas įsuko balioną į drėgnus sniego gūsius ir jis staigiai ėmė kilti aukštyn, o mergina neatplėšdama akių palydėjo jį šiltu žvilgsniu. Kaip bebūtų keista, jai palengvėjo, nes padarė tai, ką norėjo. Ji padėjo sau, paleido jausmą, kuris jau ilgai ją smaugė ir buvo laiminga. Mėnesiai bėgo lėtai. Vieną po kito ji įgyvendino savo smulkiu raštu įraitytus į lapą planus. Kai kurie buvo labai smulkūs, tačiau ji žinojo, kad vienaip ar kitaip, juos įgyvendinus, kažkas pasijaus laimingas. Ši mergina nebuvo angelas, bet sparnus turėjo ir visada svajojo skraidyti. Jos veide beveik nebeliko ašarų, tik smarkūs širdies trukdžiai (visa tai dėl ligos), kurie vis labiau artindavo ją prie pabaigos. Artėjantis savaitgalis jai buvo ypatingas, nes jis buvo ilgas – pagaliau nekantriai lauktos žiemos atostogos. Per jas ji buvo numačiusi parašyti knygą, gal nelabai storą, be gražių piešinėlių ir laimingos pabaigos, bet šioje knygoje ji norėjo išlieti visą savo stiprybę ir ryžtą, kurie labai panorėjus įsikūnys ir privers atsikelti žmones, tvirtai nusprendusius klūpėti. Rašymas buvo jos aistra. Įkvėpimo pagauta, žaibiškai nuo vienos raidės prie kitos šokinėjančiais pirštais ji ėmė maigyti žodžius, iš jų regzti sakinius ir lipdyti pastraipas. Knygą parašė gan greit, ir tėvai Kalėdų proga pažadėjo skirti pinigų knygos spausdinimui. Juk tai buvo paskutinės jos Kalėdos. Kartais, kai niekas nematydavo, jis atsiguldavo prie mišku alsuojančios eglės, nusagstytos spalvotais burbulais, ir tyliai kūkčiodavo. Širdies gilumoje ji naiviai tikėjo, kad būtent šiąnakt, pakaustytais greitais elniais baltose rogėse atskris storas Kalėdų senelis ir padovanos jai vienintelę trokštamą dovaną – gyvybę. Ir taip kas vakarą, o senelio kaip nėra, taip nėra. Kad ir kokia saulėta ji atrodydavo aplinkiniams, visgi septyniolikmetei žaisti tokį sudėtingą likimo pateiktą žaidimą nebuvo labai lengva, o dar žinant, jog laimėtojo prizas ne vienas maloniausių. Netylantys skambučiai, žinutės, mažos dovanėlės, išpažintys, norų pildymas, nuolatinis bendravimas, dėmesys, šokiai – tai tapo jos kasdienybe. Ne vienas paauglys svajoja apie tokį gyvenimą, tačiau ar kas nors gali dėl viso šito paaukoti, atrodo, tokią smulkmeną, gyvenimą?? O ji džiaugėsi ne tais materialiais dalykais, kuriuos galėjo gauti vos panorėjusi, ir ne tais užuojautos kupinais balsais, kurie vis guosdavo ją ir kaip tyčia bandydavo įtikinti, kokia ji vargšė... Ji džiaugėsi saule, kuri vis dar šildydavo skaistų veidą, žydru dangum, į kurį galėjo įsmeigusi akis svajoti, žvaigždėm, kurios išklausydavo jos vakarinius norus, meile, kurią jautė iš artimiausių žmonių, ir svarbiausia tuo, ką ji galėjo duoti kitiems ir sau pačiai, sekiodama kaip šešėlis ir pildydama slapčiausius troškimus. Miestų gatves palengva ėmė gaubti šiltas ir ryškus, pavasariu kvepiantis triukšmas. Medžiai ant šakų krovė žiedus, iškvėpindamos visą pasaulį aitriais kvepalais. Ši diena nebuvo niekuo ypatinga. Saulė, kaip pridera, kėlėsi vos keletą minučių anksčiau nei vakar, vėjas taip pat lengvai kuteno medžių lapus priversdamas juos kvatoti, o vanduo vis šilo kviesdamas būrį žmonių sukelti jame taip ilgai lauktą bangavimą. Mergina visiems, kuriuos mylėjo, parašė po laišką. Prisipirko daug spalvotų ženkliukų ir išsiuntinėjo paštu. Ji žinojo, kad šiandien paskutinė diena. Lyg netyčia stengėsi bent kelioms minutėms susitikti su visais, kuriuos buvo priversta šiandien palikti. Paskutiniai bučiniai, apkabinimai, žodžiai, pasakojimai. Visa pavargusi ji grįžo namo. Kruopščiai apžiūrėjo savo kambarį, susirado seniai pamestus daiktus. Peržiūrėjo visas turimas nuotraukas ir prisiminė savo gyvenimą. Mėgstamoje vazoje pamerkė puokštelę savo mylimiausių tulpių, jose žadėjo apsigyventi bent trumpam, kol jos nuvys... Suvalgė didžiulę dėžutę skanių ledų. Ilgai stovėjo prieš veidrodį, pasidažė. Jos akys kaip niekad atrodė gyvybingos, o šviesiai žaliai padažyti akių vokai suteikė jai jaunatviško žaismingumo. Apsirengusi patogiais ir gražiais rūbais atsisveikino su savimi ir išėjo. Ji norėjo šokti su guma nuo televizijos bokšto. Ir mergina puikiai žinojo, kad tokio adrenalino kiekio jos širdis neištvers, bet ji nenorėjo nutilti ramiai atsigulusi ant mylimosios taškuotos sofos, ji norėjo pasinaudoti savo, per šešis mėnesius užaugintais sparnais ir skristi. Gavusi kažkokio gatvėje nepažįstamojo suteiktą leidimą, trūkstamą parašą sutartyje, kadangi buvo nepilnametė, nukėblino prie televizijos bokšto. Darbuotojai atsakingai pritvirtino gumą ir visas kitas apsaugos priemones. Vis dar skaistus dangus, akyse šmėžuojantis žydraakio vaizdas, atsisveikinimai, jautriai šildantys mažyčiai saulės spinduliai. Iš aukštai viskas atrodė tarsi pradinėse klasėse aprašytas skruzdėlynas. Ji visa drebėjo. Ji bijojo pabaigos. Tikrai bijojo. Staiga jai stipriai suspaudė širdį, bet labai greitai skausmas išnyko Tai buvo ženklas, jog jau atėjo laikas skristi. Bet ji buvo laiminga, nes paskutines savo dienas galėjo padėti kietiems, o ypač sau, taip užsiaugindama didžiulius stiprius sparnus. Blakstienos palietė šaltą skruostą, pasidarė tamsu, ištryško paskutinė skaidri ašara. Virpančios baltutės pėdos žengė žingsnį. Jos svajonė išsipildė. Maža laiminga mergaitė pakilo. Pirmą ir paskutinį kartą....

Dukros rašinys.(2006)



GERAS ZAIDIMAS

............
12363

ĮĖJIMAS


VIKTORIJOS DAINA

Vaisine arbata-princese
Vaisine arbata-neikigalo
Vaisine arbata-mano mintys
Vaisine arbata-dalis zoles
Vaisine arbata-hmm
Vaisine arbata-tik zmogus
Vaisine arbata-gal ne viskas taip blogai
Vaisine arbata-tobula akimirka
Vaisine arbata-taip vat
Vaisine arbata-tai ka mastai
Vaisine arbata-arbata-arbatos
Vaisine arbata-durys

STATISTIKA


Muzika Lietuvoje



Aukštosios universitetinės mokyklos



Mokslinio tyrimo įstaigos.Institutai



Profesinis ir papildomas lavinimas



Bendrojo lavinimo mokyklos


xxx

MINI CHAT
200

Copyright MyCorp © 2006
xxxxxxxx